Kūryba

Širšė

Burnoje pajutau keletą rutuliukų. Atrijau. Išspjovus į delną – jų buvo gal kokie šeši ar septyni. Visi balkšvi, o viduje kažkas šmėžavo. Šiek tiek sutrikau.

Po kiek laiko pradėjo raižyti pilvą. Nemalonus pojūtis sklido į rankas. Išilgai venų plaukė iškilimai. Jie palengva judėjo link rankos ir delno viršutinės dalies. Tada sustojo. Apgraibom uždėjau pirštus pačiupinėti. Ten irgi buvo rutuliukai. Vienas jų įskilo ir neaiškios formos darinys pradėjo ropinėti po oda. Jis augo it ant mielių. Mano rankos oda traukėsi, džiuvo ir kraujas įgijo mėlynumo atspalvį. Nenuleidęs akių, stebėjau kaip sutvėrimas auga. Ir tada pradėjau įžvelgti kūnelio linijas. Per vidurį buvo sąsmauka, ir dvi pailgos dalys į abi puses. Nors buvo prieblanda, mačiau kaip išsiskleidžia sparneliai ir vėl susiglaudžia. Jis bandė skristi. Bet po įtempta rankos oda negalėjo atitrūkti nuo raumenų ir sausgyslių paviršiaus. Tada pradėjo ropoti atgal link dilbio ir alkūnės linkio.

Bandžiau įjungti telefoną, bet pirštais vis nepavyko paliesti ekrano, kad jis įsijungtų. Paniška baimė kaustė širdį. Paknopstom išlėkiau į gatvę. Vis dar su šlepetėm. Ėjau pro Miesto Sodo galinius langus. Priglaudžiau veidą prie stiklo. Viduje visi ramiai sėdėjo ir valgė, nė vienas veidas neatsisuko pažvelgti į mane. Atsitraukiau. Lengvu žingsniu pasukau ir pėdinau link Muzikinio teatro fontano. Priėjęs – sustojau it įbestas. Gerklėje pasigirdo zvimbimas. Išsižiojau. Viena po kitos iš mano burnos pradėjo skristi širšės.

Skrydis

Aplink vien rūkas. Buvo neaišku, ar skridome debesyse aukštai danguje, ar visai pažeme. Jei nebūčiau pažvelgęs į aukščio indikatoriaus skydelį, būčiau galėjęs spėlioti kiek įmanydamas. Sraigtasparnio priekinius langus lengvai glostė maži vandens lašeliai. Variklio gausmas gožė pašalinius garsus, tačiau kažkiek vis tiek prasiskverbdavo. Staiga pasigirdo garsas, lyg būtų sprogęs užtaisas. Griaustinis. Tai supratau tik priekyje pamatęs žaibuojant, kai prasiskleidė debesų uždanga. Debesys nyko, pasirodė žemės kontūrai. Skridome pakankamai arti stepės paviršiaus, tačiau taip tik atrodė žvelgiant žemyn. Iš tikrųjų dar buvo toli iki pavienių medžių viršūnių, o tuo labiau iki pačios žemės. Priekyje išryškėjo audros debesų kontūrai, užstojantys skrydžio trajektoriją. Gerai matėsi šviesos stulpai, apšviečiantys pilką masę. Širdis pradėjo stipriau plakti. Reikės nerti tiesiai per audros debesų bangą, kuri driekėsi iš kairės į dešinę, kiek tik akys užmato. Kitos išeities nebuvo, todėl nėrėme.

Greitai ir neskausmingai sraigtasparnis kirto fronto liniją. Už jos pasimatė žali laukų plotai, kur ne kur prismaigstyti žaliuojančių pušų ar krūvon susispietusių kadagių krūmų. Atsivėrė mėlynas dangus, nusagstytas pavieniais baltais it pūkas debesėliais. Tačiau saulės spinduliai neprasiveržė pro debesų sieną mums už nugaros. Sraigtasparnis lengvai yrėsi tolyn į priekį sumažinęs aukštį tiek, kad galėjai įžiūrėti pavienius didesnius akmenis lauko pakraštyje. O toliau, horizonte…

…pasirodė kalnai. Skridome dar gerą pusvalandį, kol priartėjome prie papėdės, kuri buvo apiberta samanomis apaugusiais akmenimis. Iš dešinės pusės, vingiuodamas tarp riedulių, tekėjo upelis. Jo ištakos buvo pasislėpusios tolėliau, tarp kalnų keteros, pro kur jis krito krioklio pavidalu. Šalia sušmėžavo juodas it smala paukštis, plačiai mosuodamas sparnais pasilaikė viename aukštyje su mumis, o tada nėrė žemyn ir dingo. Nukreipiau žvilgsnį viršukalnės link. Sniego apklotas ją buvo nudažęs baltai mėlyna spalva, driekėsi žemyn keletą šimtų metrų ir padrikai karpyta riba baigėsi, pereidamas į grublėtą uolienos paviršių. Bandžiau apskaičiuoti, kokį plotą dengė sniegas, kai staiga sustingau it nukrėstas elektros, – baltas dūmų stulpas lėtai kilo iš už medžių viršūnių, stūksančių kalno dešiniajame šlaite. Jie turėjo būti kaip tik ten. Per keletą minučių priartėjus prie tos vietos, atsivėrė vaizdas kitapus šlaito.

Lėtai sklendžiant oru į priekį žiūrėjau žemyn į apdegusius namų griuvėsius – po kelias dešimtis kiekvienoje grįstos gatvelės pusėje. Iš kai kurių trobesių buvo likę tik juodulių krūva, kelių kitų rąstinių namelių dalys dar degė rausva liepsna. Iš už medžių pradėjo lįsti dvikojės būtybės ir, pakėlusios galvas į mus, mojuoti ta pačia kryptimi. Pažvelgiau į tą pusę. Už keliasdešimties metrų nuo paskutinio apgriuvusio namelio plytėjo nulaužytų ir apdegusių medžių kamienų proskyna, o pačiame priekyje stūksojo metalinis diskas sulig subrendusia pušimi.

Taip. Jie atskrido. Mes šioje Žemėje jau nebe vieni.

Koridorius

Išilgai jo kiek akis matė iš abiejų pusių driekėsi durys. Priėjęs prie vienų iš jų - paspaudžiau rankeną. Neužrakinta. Pravėriau duris. Kambaryje stovėjo keli darbastaliai sustatyti vienas priešais kitą. Sienos išdažytos blankia gelsva spalva. Be langų. Daugiau nieko. Uždariau duris. Lengvu žingsniu pradėjau eiti išilgai koridoriaus. Paėjęs keliasdešimt žingsnių sustojau ties vienom durim po kaire. Irgi neužrakintos. Vos pradarius duris šviesą paskleidė maža lemputė palei lubas. Iškart apsišvietė ir laiptai besileidžiantys žemyn, taip pat ir kiti bekylantys aukštyn. Pasirodo tai laiptinė. Priėjau prie turėklų ir žvilgsnį nukreipiau žemyn. Žemiau esančiame laiptų narelyje blankioje šviesoje matėsi pilkšvos sienos be durų. Ir staiga iš vienos sienos pradėjo sunktis melsvas skystis. Dar sekundę palaukus tas skystis pradėjo formuotis į kiaurai permatomą melsvą darinį erdvėje. Ir taip bespoksant jis užėmė visą žemesnės laiptinės dalį ir pradėjo kilti aukštyn link manęs. Ilgai negalvojęs apsisukau, grįžau į koridorių ir pasileidau bėgti atgal. Ristele prabėgęs eilę durų, sustojau ties vienom, neišsiskiriančiom iš kitų. Paspaudus rankeną - jos lengvai atsidarė. Už jų, paėjus kelis žingsnius, baigėsi grindų danga ir už mažo bortelio atsivėrė baseinas. Nors lubos ir nebuvo aukštesnės nei įprastai, bet grindų lygyje tiesiog teliuškavo vanduo. Kažkas sušmėžavo tolimesniame baseino gale ir man reikėjo įtempti akis, kad prieblandoje įžvelgčiau besiformuojančias melsvas sferas. Jų buvo gal dvi ar trys, maždaug kiekviena iš jų žmogaus dydžio, kai akimirksniu supratau, kad jos juda. Ir ne šiaip juda, o manęs link. Greitai teko trauktis atgal į koridorių. Tas koridoriaus galas, kur buvau radęs laiptinę, vis labiau niaukėsi. Nespėjau įžiūrėti ar iš ten artėja mėlynas darinys, kai atidariau duris dešinėje. Mano nuostabai - šį karta kambario gale buvo langas iš keturių dalių su mediniais rėmais. Nebuvo kada galvoti ir aš liuoktelėjęs link lango į jį atsitrenkiau ir iš kart pravėriau. Gaivus vėjas pradėjo kedenti plaukus. Mano žvilgsnį patraukė ant šalimais esančio pastato stogo stovintis žmogus. Atrodo jis per daug niekur neskubėjo ar būtų buvęs įsitempęs, kai palengva jį apgaubė melsva sfera iškilusi kiaurai stogo. Po kelių sekundžių žmogaus kūno siluetas ištirpo melsvame darinyje. Kruptelėdamas pažvelgiau per petį atgal į koridoriaus duris. Pamačiau, kaip jos jau buvo beužsipildančios melsva spalva. Tad nieko nelaukdamas šokau per langą laukan. Viską užgožė juoda tamsa.